Organinių pigmentų darbuotojų dėmesys sutelktas į pigmentų apdorojimo tobulinimą, pavyzdžiui, geresnės kristalo formos pasirinkimą, smulkesnių dalelių, turinčių siaurą dalelių pasiskirstymą, gamybą ir pigmentų drėkinamumo gerinimą, kad organiniai pigmentai galėtų suvaidinti labiau vaidmuo. naudingumas.
Organiniai pigmentai reiškia pigmentų, pagamintų iš organinių junginių, turinčių spalvos ypatybes, grupę ir kitų pigmentų grupę. Pigmento charakteristikos yra atsparumas šviesai, atsparumas panardinimui į vandenį, atsparumas rūgštims, atsparumas šarmams, organinių tirpiklių atsparumas, atsparumas karščiui, kristalų formos stabilumas, dispersija ir slėpimo jėga. Organinių pigmentų ir dažų skirtumas yra tas, kad jis neturi afiniteto spalvinamam objektui, tik organinis pigmentas yra pritvirtintas prie objekto paviršiaus per klijus ar plėvelę formuojančią medžiagą, arba sumaišomas objekto viduje, kad nuspalvintų. objektas. Jo gamybai reikalingi tarpiniai produktai, gamybos įranga ir sintezės procesas yra panašūs į dažų gamybą, todėl dažų pramonėje dažnai organizuojami organiniai pigmentai. Palyginti su bendraisiais neorganiniais pigmentais, organiniai pigmentai paprastai turi didesnę dažomąją galią. Daleles lengva sumalti ir išsklaidyti, nelengva nusodinti, o spalva ryškesnė, tačiau šviesos atsparumas, atsparumas karščiui ir atsparumas oro sąlygoms yra prastas. Organiniai pigmentai dažniausiai naudojami dažams, dažams, gumos gaminiams, plastikiniams gaminiams, kultūros ir švietimo reikmenims bei statybinėms medžiagoms dažyti.
Organiniai pigmentai skirstomi pagal struktūrą
(1) Azo pigmentai sudaro 59 proc.
(2) Ftalocianino pigmentas sudaro 24 proc.
(3) Triarilmetano pigmentas sudaro 8 proc.
(4) Specialūs pigmentai sudaro 6 proc.
(5) Policikliniai pigmentai sudaro 3%
Organinių pigmentų fizinės savybės
Organiniai pigmentai turi ryškias spalvas ir stiprią dažomąją galią; jie turi mažą tankį ir neturi toksiškumo, tačiau kai kurių veislių atsparumas šviesai, atsparumas karščiui, atsparumas tirpikliams ir atsparumas migracijai dažnai yra prastesnis už neorganinius pigmentus.
Spalvų įvairovė yra begalinė ir spalvinga, tačiau tarp įvairių spalvų yra tam tikras vidinis ryšys. Kiekvieną spalvą galima nustatyti pagal 3 parametrus, būtent atspalvį, lengvumą ir sodrumą. Atspalvis yra savybė, skirianti spalvas viena nuo kitos. Tai priklauso nuo šviesos šaltinio chromatografinės sudėties ir kiekvieno bangos ilgio, kurį objekto paviršius skleidžia žmogaus akiai, suvokimo. Jis gali atskirti raudoną, geltoną, žalią, mėlyną ir violetinę. Ryškumas, taip pat žinomas kaip ryškumas, yra būdinga reikšmė, atspindinti šviesos ir tamsos laipsnio pokytį objekto paviršiuje; lyginant įvairių spalvų ryškumą, spalva skiriasi nuo lengvumo ir tamsos. Sodrumas, taip pat žinomas kaip chroma, yra būdinga reikšmė, atspindinti daikto paviršiaus spalvų atspalvius, todėl spalvos skiriasi nuo ryškių ir tamsių. Atspalvis, lengvumas ir sodrumas sudaro trimatę erdvę, naudodami šias tris skalės nustatymui, spalvoms matuoti galime naudoti skaičius. Spalvos gamtoje nuolat keičiasi, tačiau pačios pagrindinės yra raudona, geltona ir mėlyna, kurios vadinamos pagrindinėmis spalvomis.